Apie parodą

Apie fotografinį filmą „Paryžius – Vilnius. Išgyventi nenuspėjamą“

Idėja surengti fotografijos parodą apie karantino laikotarpį miestuose ir apmąstyti apie tai dar pačiu pandemijos metu gimė Jo Ekscelencijai Lietuvos Ambasadoriui Prancūzijoje Nerijui Aleksiejūnui. Virtualią parodą „Paryžius-Vilnius. Išgyventi nenuspėjamą“ sukūrė ir įgyvendino kuratorė Yolita René. Parodos originalią muziką parašė Lietuvos kompozitorius Dominykas Digimas. Projekte dalyvauja LRT, bei keli Vilniaus ir Paryžiaus nepriklausomi fotografai. Parodoje pristatomos fotografijos - tai karantino akimirkos užfiksuotos abiejuose miestuose tarp 2020-ųjų metų kovo 16-tos ir gegužės 11-tos dienos.

Televizija ir žiniasklaida diena po dienos, valanda po valandos transliavo aktualijas apie šios nepaprastos pandemijos eigą, taip atspindėdama situacijos kritiškumą. Pastaroji virtuali paroda ir fotografinis filmas siekia įrašyti šiuos vaizdus į egzistencinius apmąstymus.

Kiekvienas fotografas papildo parodą savo išskirtiniu vizualiniu liudijimu, kurį apsprendžia jo patirtis ir savita stilistika. Vienų autorių žvilgsnį patraukia gatvių geometrija ir architektūrinių linijų bei formų įvairovė su to laiko erdvių ir aplinkos įtampa. Kiti mus nukelia į vietas ir įvykius, kurie atskleidžia lyg visai naują, iki šiol nepažintą realybę. Tarsi ši neįprasta miestų ramybė būtų sužadinus plačią įspūdžių paletę, pereinant nuo tuštumos iki pilnatvės ir nuo bespalvės nebylios akmenų tylos į subtiliai nuspalvotą tylą.

Karantino tyla šiame fotografiniame filme apsireiškia lyg muzikinėje partitūroje, įvairios trukmės pauzėmis ir užlaikymais. Tai - tarsi laike sustingusi akimirka, belaukiant ateisiančio atgijimo. Tai - atodūsis mus supančiame triukšme, kuris padeda išlaisvinti žvilgsnį ir įamžina tai, kas reta, trapu ir unikalu. Šios fotografijos lieka tarytum užfiksuota archeologinė buvusio laiko efemerijos atodanga.

Taip tarp Vilniaus ir Paryžiaus užsimezga fotografinis pokalbis. Nors tai du labai skirtingi miestai, pandemijos akivaizdoje jų likimai suartėja.

Ši virtuali fotografijų paroda byloja apie nepaprastą mūsų epochos momentą, tuo pačiu atskleisdama šių dviejų sostinių užslėptą grožį.

Šis unikalus įvykis pakeitė tai, kaip mes suvokiame ir vertiname miesto erdvę. Susirgimo atvejams sumažėjus, mes priėjome prie karantino pabaigos ir vėl susigrąžinome epidemijos pradžioje paliktas tuščias erdves.

Atrinktos juodai baltos ir spalvotos skirtingų formatų fotografijos skatina apmąstyti, kaip žmogus pandemijos laiku išgyveno tylą ir savo naujų  pojūčių patirtį. Jos suteikia progą įsigilinti į tai, kaip nenuspėjamo įvykio akivaizdoje žmogus mato save ir jį supantį pasaulį.

Staiga pasirodo Lietuvos menininko Stasio Eidrigevičiaus karantino metu sukurtas „Raudonasis paukštis“, nulenktu snapu panašiu į kaukę  ir  aštriai žvelgiančia akimi, su parašu „Koronavirusas 2020“. Kiekvienos dalies pradžioje, jo staigus atsiradimas mus sutrikdo. Jis pritraukia ir sulaiko mūsų dėmesį šio nerimą keliančio viruso akivaizdoje. Tai tarsi leitmotyvas, vis primenantis apie ypatingą ir nematomą pavojų. Paukštis veikia kaip įspėjimo ženklas,  raginantis išlikti budriems.

Prieš pat pandemijos pradžią mus buvo užvaldęs skubėjimas. Žmonių veikla išgyveno ypatingą pagreitėjimą1, o per didelis vartojimas veikė kaip būdas pabėgti nuo realybės.

Įžangoje vienas po kito bėgantys vaizdai iliustruoja šias nevaržomas lenktynes prieš laiką ir byloja apie tai, kaip greitai sukosi pasaulis prieš pandemiją. Tačiau staiga viskas sustoja. Stop. Garso takelis tarsi užsikerta ir pasaulyje įsigali spengianti tyla.

Perėjimas per šią „stebinančią tylą“ nužymėtas penkiais etapais:

Nesatys parodo tylų miesto veidą, kuriame nematyti nei vieno žmogaus. Staiga tyla tampa apčiuopiama miesto erdvėje – tyloje sustingę paminklai, vienišos statulos saugo miestą... Tarytum Horuso akis, gydytojas žvelgia į mus iš reklaminio plakato ir kviečia solidarizuotis su medikais, kurie kovoja prieš šią nelaimę.

Vienatvių dalyje fotografai fiksuoja pasivaikščiojimus abiejuose miestuose. Kiekvienas iš mūsų turi galimybę atsisukti į save, pažvelgti į savo paties likimą. Pasivaikščiojimas - tai proga pamedituoti, tarsi būtum Džiakomečio „Einantis žmogus“, kuris, keliaudamas likimo tiltu, sujungia šias dvi sostines. Kokia šio dialogo su savimi prasmė? Baimė likti vienumoje su savo šešėliu ar stebėtis neįprasta tyla ir tuštuma?

Perėjus į „Atstumus“, gyventojai pamažu susigrąžina miesto erdves, tuo pat metu laikydamiesi fizinio atstumo reikalavimų.

Ar laikymasis tų privalomų atstumų nesukelia nuojautos išeiti iš čia ir dabar grėsmės? Taip tęsiasi dialogas tarp gyvenimo ir amžinybės. 

Rezonansų/Atgarsių dalyje nebylūs žvilgsniai virš kaukių, o  balkonai tampa tarsi pantomimos veiksmų scenomis. Su pavasariu atgimstančios gamtos ritmas išjudina, natūralus poreikis atsiduoti žaidimams, muzikai, šokiui, plojimams ir nutraukti laikinai tylą.

„Kaukės“ palengva išveda iš tylos apsiausties. Pasirodo veidų spalvotomis kaukėmis mozaika. Gyvenimas sugrįžta į savo vėžes, o taip pat ir kūrybos džiaugsmas.

Pabaigoje Neganda jau už miesto...

Šis fotografinis filmas pasitelkia poeziją žvelgiant į šiuos du miestus: Vilnių ir Paryžių, išgyvenančius neįprastą laiką.  Oskaro V. Milašiaus, Jono Meko, Marcelijaus Martinaičio ir Rainerio Maria Rilke mintys lydi per nutilusius miestus, suteikdamos dvasinę pusiausvyrą. 


Yolita René,   
2020 metų birželis