Dominykas Digimas
Dominykas Digimas (g. 1993) – jauniausios kompozitorių kartos kūrėjas, festivalių ir įvairių projektų kuratorius bei dalyvis. Nuo pat studijų pradžios Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis įsitraukė ne tik į kompoziciją, bet ir į organizacinę veiklą: prisidėjo prie šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ subūrimo ir veiklos pradžios, o 2013 m. tapo šio ansamblio kuratoriumi. Tais pačiais metais su bendraminčiais įkūrė elektroninių garso praktikų festivalį „Ahead“, 2016 m. tapo vienu iš festivalio „Druskomanija“ vadovų. 2017 m. debiutavęs Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamuose Metų kūrinių rinkimuose, ten pelnė iškart net tris premijas: nominacijos „Už subtilią konsonansinę estetiką“ (už kūrinį styginių orkestrui „no sense“), jaunojo kompozitoriaus ir publikos simpatijų prizus.
„Dominyko Digimo kūriniams būdinga askezė – jie niekada nėra perpildyti medžiaga, ją lydi sukauptumas. Iš dalies jo kūrinius galima įvardyti kaip intravertiškus; jie verčia pasinerti į savianalizę ir skandina subjektyviuose apmąstymuose. Savita ir vyraujanti Digimo muzikos melancholija yra unikali ir gal tik kiek alteruojama skirtinguose kūriniuose. Ji kuriama įvairiomis priemonėmis – kai kur pasigirsta japoniško tradicinio instrumento šo garsai, imituojami akordeono, kitur ji įkvėpta miesto garsovaizdžių ir garsinių pasivaikščiojimų bei dvelkia vienatve. Tokia emocinė spalva, nekintanti dar nuo tų laikų, kai kūrėjas surado savo balsą, yra būdinga bemaž visoms jo kompozicijoms.“ (Edvardas Šumila)
„Dominyko Digimo kūriniams būdinga askezė – jie niekada nėra perpildyti medžiaga, ją lydi sukauptumas. Iš dalies jo kūrinius galima įvardyti kaip intravertiškus; jie verčia pasinerti į savianalizę ir skandina subjektyviuose apmąstymuose. Savita ir vyraujanti Digimo muzikos melancholija yra unikali ir gal tik kiek alteruojama skirtinguose kūriniuose. Ji kuriama įvairiomis priemonėmis – kai kur pasigirsta japoniško tradicinio instrumento šo garsai, imituojami akordeono, kitur ji įkvėpta miesto garsovaizdžių ir garsinių pasivaikščiojimų bei dvelkia vienatve. Tokia emocinė spalva, nekintanti dar nuo tų laikų, kai kūrėjas surado savo balsą, yra būdinga bemaž visoms jo kompozicijoms.“ (Edvardas Šumila)
✽