Stebinanti ir tyli simfonija

Le Silence spectaculaire, nedidelės apimties foto-muzikinis kūrinys, yra ne tik dramatiško mūsų istorijos laikotarpio dėl koronaviruso ir jo padarinių simbolis socialiniams santykiams, bet ir mūsų laikų meno atspindys, kuriame persipina vaizdų ir garsų pasaulis, dviejų didžiųjų Europos miestų urbanistinės aplinkos ir kiekvieno iš mūsų vidinės erdvės. 

Gyvenimas pandemijos metu pasakojamas pasitelkiant tikrovės fragmentus (tuos, kuriuos mes visi matėme tiek gyvai, tiek žiniasklaidoje, kaip nenutrūkstamą srautą), nykimo ir vienatvės atvaizdus, kurie vis dėlto pasirodo „susijungę“ į vieną didelę mozaiką. 
Iš miesto gyvenimo vaizdų, Yolita René sutvėrė dvylikos minučių" fotografinę simfoniją", sudarytą iš preliudijos ir penkių veiksmų, kuriuos sieja homogeniški teminiai elementai. 
Polifonija tarp nespalvotų ir spalvotų vaizdų, tarp atviro lauko scenų ir kitų, nukreiptų į mažas detales, erdvių su skirtingais pjūviais ir kadrais. Kelionė per „užkrečiančią“ tylą, susidedančią iš vaizdų ir garsų, kurie, atrodo, natūraliai kyla patys iš savęs. 

Šiai simfonijai Dominykas Digimas sukūrė glaustą, išraiškingos koncentracijos muzikos atkarpą, kuri sujungia monistinio, minimalaus ir radikalaus stiliaus palikimą, paveldėtą iš savo mokytojo Ryčio Mažulio, su rytietiškos muzikos ir ritualų aidais, galinčiais sužadinti tipišką baltišką nuotaiką bei sustabdytą ir intravertišką, iš pirmo žvilgsnio afazinį, bet iš tikrųjų vos keliais garsais gebantį užfiksuoti gilų jausmą daiktų ir žmonių akivaizdoje. D. Digimo muzika puikiai išryškina mūsų mąstysenos pasikeitimą šiuo anomaliu laikotarpiu, nuostabą pamačius aplinkinius ir naują, neatpažįstamą mums įprastos, spinduliuojančios ir poetiškos urbanistinės erdvės, vaizdinį. 

Labai trumpa, pašėlusi preliudija pristato pirmąjį veiksmą (Absences), kuriame dominuoja trumpi, pavieniai akordai skirtinguose registruose, kaip liūdni dūžiai, lydintys ištuštėjusių gatvių vaizdus, milžiniškas, žmonių apleistas erdves. 

Antrame veiksme (Solitudes) niūrūs skambesiai, išsidriekę ant plačios harmoningos juostos, tarsi pateikia vienišas geometrinės architektūros figūras, tiltų, alėjų, autobusų eilių ir prekybos vežimėlių, didelių, freskomis margintų fasadų, fone. 

Trumpu centriniu veiksmu (Distances) įprasminamas ilgas sąmyšis, pažymėtas aukštų tonų, tokių kaip cypimas, veikiančių kaip garso takelis nuotraukoms, kuriose žmonės nebeizoliuoti, bet pasirodo poromis, mažomis grupelėmis ir pradeda iš naujo prisitaikyti savame mieste. 

Ketvirtajame veiksme (Résonances) pasikartoja metaliniai skambesiai, jau girdėti antrajame veiksme, čia virstantys harmoningais ratilais, kurie matyti jau iš tolo nešantys lyg atgimimo viltį žmonėms, pradedantiems ir vėl judėti, šypsotis, ploti, šokti gatvės viduryje, žaisti kamuoliu, žiūrėti pro langus, atgaivinant tuos dramatiškais ir tyliais virtusius fasadus. 

Besibaigiant šiai fotografijos simfonijai penktu veiksmu (Masques), harmoninga juosta palaipsniui užpildo garso erdvę ir kaip kraujas venose pradeda pulsuoti: įvairių formų kaukės ant jaunų ir senų, dviratininkų ir karininkų, žmonių ir statulų veidų tampa kūrybiniu impulsu, užpildo miesto erdvę spalvomis ir gyvenimu. 

Burnos pridengtos kaukėmis, bet akys šypsosi. Jų tyla dovanoja nepaprastą reginį!